Premjeras Algirdas Butkevičius susitiko su pieno perdirbėjais ir visai Lietuvai panešė pasiekęs svarbaus susitarimo, kad jie vasarą nemažins pieno supirkimo kainos. Jis džiugiai užtikrino, kad perdirbėjai laikysis savo žodžio. „Trims mėnesiams kaina neturėtų būti mažinama, jei neatsitiktų kažko nenumatyto, kas mažintų pajamas“, – sakė premjeras. Tai jau nebe pirmas jo masalas rinkėjams, metamas, anot patarlės, po manęs (po rinkimų?) nors ir tvanas. Tačiau šįkart išėjo kaip visada: iki rinkimų toliau negu iki trijų vasaros mėnesių.
Pasidžiaugęs, kad, anot jo, iš „karšto įtempto pokalbio“ išėjo nugalėtoju, Vyriausybės vadovas nepagalvojo, kad pro jo paskleistą dūmų uždangą jau ryškėja tikrasis pokalbio turinys ir rezultatai.
Vienos didžiausių pieno perdirbimo įmonių „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa viešai pareiškė visiškai priešingą teiginį: supirkimo kainos žemdirbiams vasarą bus nustatomos atsižvelgiant į rinkos sąlygas.
Jam antrina „Vilkyškių pieninės“ valdybos pirmininkas Gintaras Bertašius: „Net ir norėdami fiksuoti supirkimo kainos pieno žaliavai mes negalime – tai draudžia galiojantys Lietuvos teisės aktai“.
Perdirbėjai supirkimo kainą ir toliau nustatys atsižvelgdami į žaliavos kainos pokyčius tarptautinėje rinkoje.
Aiškiai pasakyta? Kas ko nenugirdo „karštame įtemptame pokalbyje“?
Pasiteiraukime žemdirbių atstovo, Žemės ūkio rūmų pirmininko Andriejaus Stančiko. Jis sako nesupratęs, dėl ko esą buvo susitarta ir kaip bus stengiamasi išlaikyti stabilias pieno supirkimo kainas.
A. Butkevičius balandžio 12 dieną buvo sutaręs su pieno perdirbėjais, kad jie išlaikys gegužės mėnesiui anksčiau Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūroje patvirtintas pieno supirkimo kainas. Deja, kainos nuo gegužės mažėja – dabar jos svyruoja nuo 8 iki 15 centų už kilogramą. Vienas susitarimas pamirštas, tariamasi iš naujo, o žemdirbiai dūmų uždangomis tikėti neturi jokio pagrindo.
Pieno gamintojai pernai prarado apie 75 mln. eurų pajamų. Lietuvos gyvulininkystės ūkis jau neteko, preliminariais duomenimis, 16 000 karvių. Ir tai anaiptol ne pabaiga. Rudenį į Lenkiją šios šalies ūkininkai pradėjo vežti karvutes, paskui – fermų įrengimus, pašarų ruošimo techniką. Naujausios žinios – Aukštaitijoje pradėta supirkinėti fermas…
Giliai įmigusi Žemės ūkio ministerija, juolab Vyriausybė bejėgiškai stebėjo situaciją. Nesutvarkyta paramos sistema, nesugebėjimas derėtis su Europos Sąjunga, biudžeto lėšų apkarpymas davė rezultatus, ir kur besusitikčiau su ūkininkais, pieno ūkio žlugimas, beviltiškai krentančios supirkimo kainos yra skaudžiausia problema.
Kodėl Lenkija, tos pačios Europos Sąjungos narė, sugeba Briuselyje pasiekti kitokio požiūrio į savo ūkininkus ir reguliuoti kainodarą šalyje? Reguliuoti ne niekiniais pasitarimais, o valstybės paramos ir mokestinių lengvatų sistema.
Šiai Vyriausybei sisteminio požiūrio į problemas kuo toliau, tuo labiau pritrūksta. Lekiama gesinti gaisrų, bet liepsnos nemąžta. Tik dūmai sklaidosi, atidengdami jų pastangų bejėgiškumą.
Kazys Starkevičius
LR Seimo narys, Šešėlinės Vyriausybės žemės ūkio ministras