Pavaikščiokim po Rasos ir Kazio šeimos sodą
Keletą šimtmečių ant tėvų ir senelių žemės stovėjusią sodybą atkuriantis ir puoselėjantis Kazys Starkevičius gali pasidžiaugti: namai skendi vasaros žalumoje, plazda rudens spalvomis, o žiemą lesykloje susirenka tiek visokiausių paukščių, kad su sūnumi Kazimieru, dukromis Živile ir Raminta tenka net enciklopedijoje paieškoti, kas čia jų sodą aplankė.
„Lietuviui be sodo gyventi būtų sunku, jis daug ko netektų. Pažiūrėkim, kokios buvo prieškario sodybos, kaip prie medžio, augalo tiesėsi miestiečių rankos kolektyviniuose sovietmečio soduose. Tradicija išsaugota, tik neskubėkime jos griauti dabar, susižavėję užsienio madomis“, – sako K. Starkevičius ir kviečia pasižvalgyti po žaliuojančią savo sodybą.
Medžiai, kuriems 100 milijonų metų
Tokį amžių graikiniams riešutmedžiams, Žemės rutulio pirmagimiams augalams, priskiria mokslininkai. Iš Artimųjų Rytų per Graikiją į Europą šie vaismedžiai atkeliavo maždaug prieš tūkstantį metų.
Starkevičių sodyboje jie „apsigyveno“ prieš 19 metų. Darbštuolis uošvis Steponas Kondrotas sodo bendrijoje Salių kaime, greta pogrindinės „ab“ spaustuvės, ne tik laikė keliolika bičių avilių (po dukart tiek – kitose medingose vietovėse), bet ir domėjosi retesniais augalais, stengdavosi juos pratinti prie lietuviško klimato. Šešis graikinio riešutmedžio medelius dovanojo žentui.
„Pasodinau juos už ūkinio pastato, vėjų neužpučiamoje pusėje. Nors ir ne saulės atokaitoje, bet riešutmedžiai auga puikiai. Derliaus sulaukėme po dešimtmečio, vienas medis duoda gerą bulvinę „kašę“ riešutų, – pasakoja Kazys. – Dalijamės su kaimynais, gardžiuojamės patys“.
Derlių surinkti labai paprasta. Rugsėjo pirmoje pusėje riešutai jau būna sunokę, krenta žemėn, tereikia tik juos susirinkti. Žaliasis apvalkalas jau būna atsprogęs, panašiai kaip kaštono „ežiukas“. Riešutus belieka gerai išdžiovinti saulėje, geriausiai – vėjuotoje vietoje.
„Daug teko skaityti apie vertingąsias šių riešutų savybes. Sunkiais laikais jie daug kur žmonėms padėjo išgyventi. Branduolių kaloringumas toks, kaip sviesto, 4–5 kartus pranoksta paukštieną, 1,5 karto riebią kiaulieną, 2,5 karto medų, – žiniomis dalijasi sodo šeimininkas. – Tačiau specialistai įspėja, kad per dieną negalima suvalgyti daugiau kaip 5 branduolių, esą didesnis kiekis gali sukelti galvos smegenų kraujagyslių spazmus. Tik ar skaičiuosi atsisėdęs, ketvirtą ar šeštą riešutą gliaudai“.
Mokslininkai ištyrė, kad graikinių riešutų branduoliuose gausu baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, ląstelienos, geležies, kobalto, taninų. Dar senovėje buvo įžvelgtas riešuto branduolio panašumas į smegenis, tad tikėta, kad jie skatina protinį vystymąsi. Jais gydoma aterosklerozė, naudinga riešutus valgyti esant avitaminozei, mažakraujystei, pervargus, išsekus, žindančioms motinoms stingant pieno. Jie mažina cholesterolio kiekį kraujyje, pasižymi silpnu šlapimo varomuoju poveikiu.
Graikinių riešutų aliejumi gydomos uždegiminės odos ligos, žaizdos, ilgai negyjančios opos, įtrūkimai, egzema, psoriazė, furunkuliozė, varikozinis venų išsiplėtimas. Jis saugo organizmą nuo žalingo kancerogeninių medžiagų poveikio. Produktas naudingas pagyvenusiems žmonėms, kenčiantiems nuo hipertonijos, aterosklerozės, išeminės širdies ligos, diabeto.
Apkepti su druska branduoliai tinka prie šampano ir kitų vynuoginių vynų. Jie naudojami kulinarijoje ir konditerijoje.
Riešutų aliejus naudojamas maistui, o iš išspaudų gaminama skani ir maistinga chalva.
Augalo lapai gydo uždegimus, žaizdas, pasižymi antimikrobinėmis savybėmis.
Pastebėta, kad šalia graikinių riešutmedžių neskraido uodai, neropoja erkės (turbūt juos nubaido specifinis lapų aromatas), tad verta juos sodinti šalia namų. Beje, iš riešutmedžio lapų pagamintu nuoviru nuo amarų purškiami kiti augalai.
Šie riešutmedžiai vis labiau mėgiami ir kaimo sodybose, ir miestiečių soduose.
„Tai medis kelioms žmonių kartoms: auga 400–500 metų, ir vaikaičių vaikaičiai galės pasigardžiuoti jiems perduota palikimo dalimi“, – sako Kazys ir veda prie kito sodybos gražuolio, bene 8 metrų „ūgio“ šilkmedžio.
Apie uogas praneša paukščiai
Ir šis medis prieš 20 metų atkeliavo iš Salių. Šiandien jau devyniasdešimtmečio sulaukęs uošvis, guvus ir veiklus Starkevičių šeimos senolis, už gerą sveikatą gali būti dėkingas ne tik bitutėms, bet ir stebuklingoms šilkmedžio uogų savybėms. Jų galia įsitikinęs ir K. Starkevičius: „Kai praėjusią vasarą mane ištiko trauma, šitos uogos stiprino ir gydė, tiesiog kasdien jaučiausi sveikesnis“.
Kazys neklysta – medikai nustatė, kad šilkuogės gerina kraujo gamybą, valo kraują, gydo anemiją. Jose daug geležies, vitaminų, obuolių ir citrinos rūgšties, gliukozės ir fruktozės, rauginių medžiagų bei mineralų. Jos turi antiseptinių ir priešuždegiminių savybių, padeda širdžiai. Senovės žiniuoniai sakydavo, kad uogos naudingos žmonėms, kenčiantiems nuo širdies ligų, ypač nusilpus širdies raumeniui, o švieži vaisiai sumažina dusulį.
„Kad uogos jau prinoko, praneša paukščiai – jie, gudruoliai, matyt, irgi žino, kas skanu ir sveika. Vos prašvitus sodo pakraštyje augantį šilkmedį užtupia pulkai sparnuočių. Bet nieko čia tokio, užteks visiems. Prinokusios uogos krenta žemėn, skinti jų nereikia. Po medžiu ištiesiam polietileno plėvelę, prislegiam kampus, kad vėjas nenuneštų, ir kas rytą surenkam švarutėlį „derlių“, – pasakoja K. Starkevičius.
Šituo skanumynu medis dalijasi nuo birželio pabaigos iki pat šalnų. Uogas vesti pradėjo vos po kelerių metų nuo pasodinimo. Nors ir kilę iš šiltesnių kraštų, šilkmedžiai puikiai prisitaikę augti Lietuvos klimato sąlygomis. Kartais per šaltas ir besnieges žiemas apšąla jų šakelės, bet paprastai jos greitai vėl atželia. Šio augalo nepuola jokie parazitai ar ligos, todėl nereikia niekuo jo purkšti, nereikia jokios chemijos.
Liaudies medicina tvirtina, kad šilkmedžio lapų nuoviras reguliuoja organizme cukraus kiekį, puikiai tinka vantoms. O šiuo nuoviru išskalavus plaukus jie tampa kaip šilkiniai.
Pamyro kalnų gyventojai tradiciškai iš šilkmedžio uogų gamina į chalvą panašų saldumyną. Saulėje išdžiovintos šilkmedžio uogos susmulkinamos ir supresuojamos. Jose daug aliejaus, šis aliejus jas suriša į vientisą masę ir natūraliai konservuoja. Nenaudojami jokie saldikliai ar konservantai. Tokiu būdu paruoštas produktas ilgai negenda. Žiemą ir pavasarį tai puiki priemonė papildyti organizmą vitaminais ir mikroelementais.
Rasa Starkevičienė iš šilkmedžio uogų nei verda uogienes, nei daro kompotus. Kas atlieka nuo smaližių ir paukštelių, ko nespėja išdalinti draugams ir kaimynams, deda į šaldiklį, ir didelės kvapnios uogos net viduržiemį primena vasarą.
„Slyvų, juodųjų serbentų, bruknių uogienės, obuolienė, ypatingu būdu džiovinti obuoliai – čia mūsų namų įprastos atsargos žiemai. O šilauoges skubiai užšaldau, kad išliktų visos vertingosios savybės“, – dalijasi ponia Rasa.
Starkevičių sodas – ne retųjų augalų kolekcija. Čia rasi visko, kas lietuviškame kaime auga šimtmečius ir be ko neįsivaizduojame vaikystės vasarų.
„Turime obelų, kriaušių, slyvų, vyšnių, serbentų, svarainių, vynuogių, lazdynų, – vardija Kazys, nepamiršdamas paminėti dar du augalus, kurie veši ne kiekvienoje sodyboje.
Akacijos –ne akacijos, kiviai – ne kiviai
Rožinės spalvos žiedais kelis kartus per metus pasipuošiančios akacijos sodinuką Starkevičiams dovanojo kaimynė paštininkė. Grožis neapsakomas, ir dabar krūmelio šaknų atžalos keliauja draugams, kaimynams.
„Dauginasi šis augalas greitai, žydi gausiai. Mums tai buvo nematyta akacijų rūšis“, – sako K. Starkevičius.
Taip, ne vienas Lietuvos poetas rašė apie akacijų grožį, kvapnius žiedus. Tačiau dendrologai sako, kad tai visai ne akacijos, o robinijos, Europoje puošiančios parkus ir skverus. Jų žiedai panašūs į žirnelių, o kekės pasiekia 15–20 cm ilgio, besiskleisdamos ant jaunų ūglių, todėl karštomis vasaros dienomis vėl ir vėl džiugina žiedais. Ir plunksniški lapai suteikia augalui dekoratyvumo: jie yra gaiviai žalios spalvos ir visą sezoną auga, suteikdami pavasarinio dvelksmo per visą sezoną.Dar vienas svetimžemis svečias lapoja Rasos ir Kazio sode – aktinidijos, lietuviškai vadinamos mažaisiais kiviais.
Šis vijoklinis augalas ėmė plisti Lietuvoje prieš kelis dešimtmečius. Labiau šiaurinę negu pietų pusę mėgstančios margalapės arba vienspalvės aktinidijos kaip kilimas užkloja pastato sieną, o rudeniop pavaišina šeimininkus švelnaus skonio ir malonaus aromato burnoje tirpstančiomis uogomis.
Aktinidijos kilusios iš Tolimųjų Rytų. Vietiniai gyventojai jų uogas nuo seno naudoja ne tik maistui, bet ir gydymui. Vaisiuose yra daug organizmui reikalingų medžiagų: organinių rūgščių, pektino, karotino, vitaminų C, E, cukraus, kuris ir nulemia uogų skonį – jos saldžios arba saldžiarūgštės su švelniu ananasiniu aromatu. Užtenka kasdien suvalgyti po 3–5 žalias, šaldytas arba džiovintas uogas, ir organizmas apsirūpina reikiamu vitaminų kiekiu. Jie padidina atsparumą infekcinėms ligoms, gerina raumenų tonusą, saugo nuo aterosklerozės ir kitų širdies bei kraujagyslių sistemos ligų.
Daug įdomių ir vertingų augalų rasime Starkevičių sodyboje. Ir ne tik. Ponios Rasos išaugintos spalvingos gėlės, vandens lelijų salelė tvenkinyje, retų ir įprastinių prieskonių daržiukas… Nuo vyraujančių vėjų grožį ir naudą saugo sparčiai kylanti tujų gyvatvorė, o baltakamieniai beržai prie namo tarsi sako – kaimo žmogui prie namų reikia visko: ir grožio, ir naudos, ir patogumo. Jei gyveni tikroj tėviškėj, negaila nei laiko, nei jėgų ją atkurti.