Jūs esate jėga, sauganti vertybes

Šeštadienį, rugjūčio 6-ąją, gilus kaip Lietuvos dangus Ariogalos slėnis sukviečia mūsų tremtinius, jų vaikus ir vaikaičius, skaudžią praeitį širdimi išgyvenančius tikruosius piliečius. Tai ypatinga diena ir ypatingi susitikimai.

Iš Viešpaties aukštybių į mūsų šventę šiandien žvelgia ir negrįžusieji, kurių kapus kasmet lanko ir tvarko Lietuvos jaunimas, ir tie, kurių gyvenimo ženklo niekada nesurasime. Liko tik vardai, pavardės okupantų ir parsidavėlių darytuose trėmimo, įkalinimo sąrašuose, vieniši laukų medžiai kadaise klestėjusių sodybų vietose.

Stalino imperijoje masiniai trėmimai buvo plačiai taikoma represinė priemonė izoliuoti esą potencialius režimo priešus, laikyti žmones nuolatinėje baimėje. Kartu jie davė komunistų valdžiai ir didelę ekonominę naudą: tolimi Sibiro, Šiaurės rajonai, jų miškų ūkiai, kolūkiai būdavo aprūpinami darbo jėga, kurios ten visą laiką trūko.

Svarbiausias šių represijų taikinys buvo geriausi, aktyviausi, labiausiai nusipelnę mūsų tautos žmonės: valstybės, visuomenės, kultūros veikėjai, kunigai, karininkai, mokytojai, ūkininkai, verslininkai,  partizanų rėmėjai.

Ir šiandien daugelį mūsų valstybę ir visuomenę kamuojančių problemų lemia 1941–1958 m. patirti demografiniai nuostoliai.

Lietuvos istorikų duomenimis, 1940-ųjų pradžioje, iki sovietinės okupacijos, šalyje gyveno per 3 mln. žmonių, iš jų ketvirtadalis – miestuose. Po dviejų dešimtmečių – 1959 metais – atliktas sovietinis gyventojų surašymas parodė, kad šalyje teliko 2,7 mln. gyventojų. Mokslininkų skaičiavimais, atsižvelgus ir į prarastą natūralų gyventojų prieaugį, 1940–1958 metais Lietuva neteko maždaug 1 mln. 100 tūkst. gyventojų. Į tremties vietas vien tik 1945–1952 m. buvo išgabenta daugiau kaip 32 tūkst. vaikų (5 tūkst. žuvo tremtyje).

Daugiau nei 300 tūkst. žmonių buvo ištremti į Sibirą arba įkalinti lageriuose. Jie išsibarstė po įvairius Sovietų Sąjungos kampelius. Tiksliai nėra žinoma, kiek ištremtųjų grįžo į Lietuvą. Yra duomenų, kad lageriuose žuvo apie 35 proc. kalinių. Jeigu ne karas ir okupacijos, šiandien Lietuva turėtų apie 5 mln. tautiečių – maždaug tiek, kiek šiuo metu gyvena Suomijoje, Danijoje, Airijoje.

Visi suprantame, kaip sovietų planinis valdymas sužlugdė Lietuvos ekonomiką. Tačiau poveikio, kurį lėmė inteligentijos sunaikinimas, paaiškinti vien tik skaičiais yra neįmanoma. Inteligentijos sluoksnis neatsiranda valstybėje per kelis mėnesius ar metus, dažniausiai jis formuojasi iš kartos į kartą. Šio sluoksnio indėlis į tautų vystymąsi yra daugiau nei skaičiai ar statistiniai rodikliai.

Dvasininkijos sunaikinimas sugriovė lietuvių tautos sąmoningumą ir moralės normas. Menininkų kūrybinės laisvės varžymas nuskurdino Lietuvą kultūriškai. Ūkininkų ir pramonininkų sunaikinimas atėmė iš valstybės veržliausius ir aktyviausius žmones. Nepamirškime ir paprastų žmonių, dažnai sunkiai dirbusių ir ne itin pasiturinčių, iš kurių šeimų kilo daugelis Lietuvos inteligentijos atstovų.

Sunaikinus šviesuomenę Lietuvos valstybė priversta iš naujo formuoti sąvo inteligentų kartą. Šis procesas truks dar ilgus dešimtmečius. Tą matome ir dabarties situacijose: agresyvi Rytų kaimynė nuolat didina savo grėsmę, taiko sankcijas, samdo šimtus šmeižikų, visais frontais sėjančių nepasitikėjimą mūsų valstybe, mūsų pasirinkta vakarietiška kryptimi. Garsieji kultūros, meno, mokslo autoritetai dažniausiai tyli, tarsi jiems tai nerūpėtų. O gal ir iš tiesų nerūpi?

Galime sakyti, kad šiandien jūs, tremtiniai, jūsų šeimų jaunimas esate ta jėga, kuri savo liudijimais, savo optimizmu ir  veiklumu saugote vertybes, dėl kurių tiek kentėjote.

Tiesa, jūs nesate labai laukiami televizijų ir radijo stočių svečiai, jūsų atsiminimus spauda paskelbia tik tremties sukakčių progomis. Tačiau atmintis gyva. Ją įkūnija “Misijos Sibiras” ir kitų ekspedicijų pasišventimas išsaugoti istoriją. Tai liudija ir vis drąsėjantis Lietuvos jaunimas, viešai reiškiantis pagarbą jūsų kančioms, Tėvynės laisvės kovai. Ta karta, kuri ateina kurti teisingos Lietuvos, įgyvendins mūsų viltis ir siekius.

Linkiu jums visiems sveikatos, gyvenimo pilnatvės ir dar daug susitikimų po Ariogalos dangumi.

Kazys Starkevičius

LR Seimo narys