Miesto įvaizdis tebegyvena praeities turtais

Vasario 16-ąją Kauno gatvėse galėjai sutikti grupeles jaunimo, šeimų su vaikučiais, skubančių Laisvės alėja, Žaliakalnio ir Senamiesčio gatvėmis su popieriaus lapais ir tušinukais rankose: tądien visuomenės sveikatos biuras pakvietė prisiminti ar atrasti vietas, kurios svarbios Kaunui ir Lietuvai – surengė orientacinį žaidimą „Senasis Kaunas ir jo paslaptys“.

Senasis Kaunas… 1919–1940-ųjų Laikinoji sostinė gyvai atspindinčiu tarpukario Europos modernizmo architektūrą. Jis įtrauktas į Europos Sąjungos sudarytą Europos paveldo vietų sąrašą, nes atliko svarbų vaidmenį Europos istorijoje ir kultūroje. Miesto kraštovaizdis per pora dešimtmečių pagreitintai integravosi į tarpukario Europos kultūrinį kontekstą.

Kas nestabtels pasigėrėti pavyzdiniais Kauno pastatais, kuriuose darniai susilieja išorė ir vidus – tai paminklinė Kristaus Prisikėlimo bazilika, Muzikinis teatras, Lietuvos bankas, Centrinis paštas, Karininkų Ramovė, Kauno klinikos, „Pienocentro“ administracinis pastatas, KTU Chemijos fakultetas, Vytauto Didžiojo karo muziejus… Žaliakalnyje ir miesto centre kilo individualūs namai, kuriantys nepakartojamą art deco atmosferą ir ligi šiol nepralenkti savo funkcionalumu, originalumu, vieninga detalių visuma.

Praktiškai per dvylika–penkiolika metų buvo sukurtas miestas, ištisa moderni infrastruktūra – buvo pastatyta daugiau kaip 10 tūkstančių objektų. Ne visus juos mums išsaugojo Antrojo pasaulinio karo mūšiai (sugriauti Vailokaičių namai Vienybės aikštėje, Fizikos-chemijos fakulteto rūmai Aleksote), daug ką sunaikino sovietmečio užmojis sunaikinti „pasaulį seną“ (Laisvės alėjos netektys – Žydų bankas su pasažu, dabar T. Ivanausko zoologijos muziejus, kino teatras „Triumf“, kurio vietoje iškilo universalinė parduotuvė „Merkurijus“, beje, nugriauta jau atkūrus Nepriklausomybę ir kt.).

Liūdna, bet griovimas tebesitęsia – pernai sunaikinta per visas negandas išlikusi vadinamoji baltoji architekto Felikso Vizbaro pilaitė Ąžuolyno šlaite, sovietmečiu buvęs prestižinis „Kauko“ restoranas. Šis 1923 m. pastatytas gyvenamasis namas buvo vienas ekstravagantiškiausių Kaune, bene pirmasis brangakmenis iš vadinamosios architektūrinės miesto karūnos ant centrą ratu juosiančių kalvų iškilusių pastatų. Šią „karūną“ sudaryti turėjo „Saulės“ gimnazija, VDU Fizikos ir chemijos instituto rūmai, Prisikėlimo bažnyčia ir kt.

Kauną iš tiesų modernia europietiška sostine pavertė ištisa plejada pasaulinio lygio Lietuvos architektų: Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Feliksas Vizbaras, Edmundas Alfonsas Frykas, Stasys Kudokas, Arnas Funkas, Karolis Reisonas, Vladimiras Dubeneckis ir daugelis kitų naujo mąstymo, drąsių idėjų kūrėjų.

Šiandieną akis bado apleistas Centrinis paštas, buvę „Pažangos“ bendrovės ir „Pieno centro“ rūmai, buvęs Prekybos, pramonės ir amatų rūmų pastatas. Reikia ieškoti ne tik lėšų jiems prikelti fiziškai, bet ir idėjų, ką su jais daryti. Prarasto nebesusigrąžinsime, bet išsaugoti, autentiškai atkurti tai, kas išliko, privalome. O ir galime: restauruota buvusi Teisingumo ministerija, vėliau IV Lietuvos Seimo rūmai – dabartinė Kauno filharmonija; buvusį grožį atgavo Karininkų Ramovė.

Sovietmetis į Kauną, kaip ir į visą Lietuvą, atnešė unifikuotą stalininio „skonio“ architektūrą. Tada Kaune buvo statomos pramonės įmonės, visuomeniniai pastatai, gyvenamieji namai. Pirmasis dešimtmetis po Antrojo pasaulinio karo Kauno architektūriniam veidui neturėjo didelės įtakos, tačiau šio laikotarpio pastatai yra puiki vyravusių vertybių iliustracija. Vėliau vykęs „atšilimo“ procesas neapdovanojo mūsų miesto didelę išliekamąją vertę turinčiais pastatais, nors paveldo sergėtojai šiandien ant dažno jų kabina lenteles su užrašu „Saugomas valstybės“… Apie bunkerių kolonijas primenančius gyvenamųjų namų mikrorajonus nėra ką ir kalbėti, daugelį jų mėginama gelbėti renovacijos projektais, tačiau pažvelgus į buvusios Rytų Vokietijos pavyzdį išmintingiau būtų tuos skeldėjančių blokų namus griauti, o ne siūles maskuoti putplasčio plokštėmis. 1986-aisiais Kaune iš visų eksploatacijon priimtų pastatų patenkinamai buvo įvertinta 69 procentai. Tai reiškia, kad jie – vos ne vos tinkami gyventi.

Daugiausia dėmesio turėtume skirti nebent keletui sovietmečiu statytų objektų, išsaugojusių architektūrinę vertę ir šiandien.

Vienas jų – Mykolo Žilinsko dailės galerija Nepriklausomybės aikštėje, atidaryta Nepriklausomybės priešaušryje, 1989 m. (architektai Eugenijus Miliūnas, Kęstutis Kisielius, Saulius Juškys). Atrodo, kūrėjai siekė pastatyti tikrą meno šventovę, kuri išliktų ir ilgai saugotų amžinąsias vertybes. Taip pat nenorėta užgožti visai čia pat esančios Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios. M. Žilinsko dailės galerijos pastatas – vienas svarbiausių sovietmečio Lietuvos postmodernizmo pavyzdžių.

Negalime nepaminėti ir tilto į Nemuno salą – tai tarsi pratęsta S. Daukanto gatvė. Jam būdingos vėlyvojo modernizmo tendencijos – prabanga ir monumentalumas. Tilto autorius Algimantas Sprindis 1988 m. pastatytą kūrinį papuošė Gedimino stulpais, pranašišku Lietuvos atgimimo ženklu, tuo pačiu nutiesdamas kelią į ateities architektūros šedevrą – „Žalgirio“ areną ir padėdamas Kaunui kurti drąsaus miesto įvaizdį.

Taigi, atėjo laikas pakalbėti apie mūsų Kauno veidą, kurį sukūrėme per 27 Laisvės metus.

Tai, kas šiandien sakytina apie Kauną, labai skiriasi nuo to, kas vyksta bet kokiame civilizuotame mieste. Buvusi laikinoji sostinė tampa stambaus verslo įkaite. Gerai, kad klesti Laisvoji ekonominė zona, kad priemiesčiuose kuriasi logistikos centrai. Apie jų architektūrą ir įtaką miesto veidui nėra ką kalbėti. Architektas Audrys Karalius sako: „Miesto atsigavimą suprantu kiek kitaip nei betonuojamas Neries krantines prieš Kauno pilį ar statomus šilainiškus daugiabučius. Miestas atsigauna, kai miestiečiai turi saviraiškos laisvę ir jaučia bendradarbiavimą su miesto valdžia“.

Iš tiesų, pasigirti neturime kuo, išskyrus porą unikalių statinių ir už tikinčiųjų aukas pastatytomis bažnyčiomis (Šv. Kazimiero Aleksote, Palaimintojo Arkivyskupo Jurgio Matulaičio Eiguliuose, Gerojo Ganytojo Dainavoje, Šventosios Dvasios Šilainiuose) ir naujai atgimusia Kristaus Prisikėlimo bazilika Žaliakalnyje.

Kas tie unikalūs architektūros ženklai? Pirmiausia – „Žalgirio“ arena Nemuno saloje. 1998 m. Kauno apskritis, kuriai man tuo metu teko vadovauti, pradėjo bendradarbiauti su architektu Eugenijumi Miliūnu. Jam buvo pavesta projektuoti naujus sporto rūmus Kalniečių parke, tačiau nutrūkus finansavimui šios vietos atsisakyta. Po ilgų diskusijų 2004 m. areną nuspręsta statyti Nemuno saloje. Ilgos derybos su prancūzais, laimei, pasibaigusios „skyrybomis“, atnaujino bendradarbiavimą su E. Miliūnu. Buvau projektų atrankos komisijos pirmininkas, didžiuojuosi galėjęs viešuomenei paskelbti žinią apie unikalaus statinio „gimtadienį“.

Ir ką turime šiandien? Visos Lietuvos pasididžiavimą, šiuolaikinio architektūros moderno kūrinį.

Sporto renginių metu arenoje telpa nuo 12 300 iki beveik 16 000 žiūrovų, koncertų – iki 21 000. Arenoje sumontuotas didžiausias Skandinavijos ir Baltijos šalyse informacinis kubas: viena jo plokštuma – 21,5 kv. m ploto. Į šiuos rūmus atėjęs lankytojas ne tik nustebinamas jų dydžio, patogumo, bet ir funkcionalumo: arenos grindyse įrengti grunto pašildymo ir ledo šaldymo vamzdynai; įdiegta langų valdymo sistema, leidžianti juos automatizuotai varstyti integruotais elektros varikliais. Vakarinės ir pietinės fasado stiklo plokštumos įrengtos su saulės spindulius kontroliuojančia funkcija, skirta apsaugoti vidaus patalpas nuo perkaitimo. Pastatą ir jo teritoriją lauke apšviečia du iki 38 m aukščio galintys iškilti šviestuvai. Esant dideliam vėjui šviestuvų stovai automatiškai susitraukia. Vidaus konstrukcijos – konferencijų salės, ekspozicijų patalpos lengvai performuojamos į reikalingo dydžio erdves.

„Žalgirio“ arena jau įsirašė į architektūros istoriją ne tik savo didingumu, funkcionalumu, bet ir pasaulinio lygio sprendimais.

O šalia jos – kitaip nepavadinsi – prekybos ir pramogų monstras. Su „Akropolio“ atsiradimu Kaunas pasiekė dugną. Laisvės alėją paliko daugybė parduotuvėlių, sumenko žmonių srautai, ir teko uždaryti ne vieną paslaugų centrą. Vasaros vakarais, kai Kauno senamiestis virte verda gyvu muzikos, bendravimo, pramogų šurmuliu, centrinė miesto gatvė panaši į apleistą tunelį po liepomis, kuriame sutiksi vieną kitą praeivį.

Kaunas dar neturi ateities koncepcijos, kuria gyveno prieškario sostinė. Vienas kitas raiškus pastatas nesukuria visumos paveikslo, ir nors pagrįstai didžiuojamės šiemet miestą papuošusia autobusų stotimi, architektūros požiūriu lenkiančią daugelio pasaulio sostinių (nekalbant jau apie Vilnių) tokios paskirties pastatus, tai vėl unikumas: bendrovė „Kautra“ ją suprojektavo ir per metus pastatė už savo lėšas (9 mln. eurų), nelaukdama, kol „dvaro architektai“ supras, kad laikas keisti miesto veidą.

Tačiau ne atskiri pastatai, o bendras miesto vaizdas yra tai, ką turėtume parodyti savo vaikams, jaunimui minėdami atkurtos Nepriklausomybės dieną. Vasario 16-ąją įprasmina didelis kultūrinio augimo krūvis. O kas ženklina Kovo 11-ąją Kaune, į kokį žygį galime pakviesti juos, kad griebę į rankas žemėlapį skubėtų pasigėrėti gražiausiais pastatais, sukurtais per 27 Laisvės metus?

Vėl pacituosiu architektą A. Karalių, kuris siūlo atskirti tikrąjį ir užstalės patriotizmą: „Gerai įmetus rėkauti, kad Kaunas – Lietuvos širdis, nėra tikrasis patriotizmas. Tikrasis patriotizmas – gerinti, gražinti Kauną, jei ne materialiai, tai intelektualiai prie jo gerovės prisidėti“.

Tai iššūkis ne tik architektų bendruomenei, bet ir miesto vadovams, ir kiekvienam mūsų.

Kazys STARKEVIČIUS

LR Seimo narys