Ką švenčiame, kur švenčiame
Rugpjūčio 15-oji – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų diena. Gėlių ir naujojo derliaus javų varpų puokštėmis nešini į bažnyčias skuba žmonės, plazda procesijų vėliavos, skamba gražiausios giesmės Dievo Motinai.
Kokia šios šventės kilmė ir prasmė, ką ji mums turi priminti?
Šventojo Jono Damaskiečio raštuose pasakojama, kaip apaštalai susirinko Jeruzalėn atsisveikinti su Jėzaus Išganytojo motina prieš jos mirtį. Po laidotuvių apaštalai budėjo prie kapo, kai Petras, nušviestas dieviškosios šviesos, pareiškė, kad Marija prisikėlė, ir paragino atidaryti karstą. Jame Marijos kūno nebebuvo, tačiau karstas buvo kupinas gražiausių žolynų ir gėlių.
Kairiosios Kauno arkikatedros bazilikos navos altoriuje šis įvykis pavaizduotas 1686 m. tapytame Johano Gotardo Berghofo paveiksle. Aukso ir sidabro aptaisais papuošta Dievo Motina , lydima angelų, kyla į dangų, o prie tuščio karsto palinkę apaštalai – nustebę, ištikti netikėtumo. Aplink – nuostabios gėlės, tarsi lydinčios Mariją į Viešpaties karalystę.
Žolinė tikinčiųjų minima jau nuo VI amžiaus – tiek Vakarų, tiek Rytų bažnyčiose. Lietuvoje yra daugiau kaip 200 bažnyčių, turinčių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų titulą – jose per Žolinę vyksta didieji metiniai atlaidai. Garsiausi ir labiausiai lankomi – Pivašiūnuose, trunkantys visą savaitę ir sutraukiantys tūkstančius maldininkų.
Tikslių duomenų, kada ir kaip Pivašiūnų bažnyčioje atsirado Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, nėra. Paveikslui išgarsėjus – prie jo melsdamiesi žmonės gaudavę prašomų malonių – pasklido pasakojimai, kad jį veikiausiai iš tolimų kraštų parvežė pirmosios Pivašiūnų bažnyčios fundatorius Jonas Klockis. Žmones itin stebino, kad paveikslas išliko nesudegęs per bažnyčią nusiaubusius karus bei gaisrus. Apie tai pripasakota įstabių atsitikimų: paveikslas, kai degdavo bažnyčios, stebuklingai atsidurdavo ant kalno, žmonės po gaisro jį rasdavo medyje, kabantį tarp šakų.
Šiemet po pagrindinių Žolinės iškilmių antradienį Pivašiūnai laukia visos Lietuvos žemdirbių – bus meldžiamasi už dosnų derlių, prašoma Dievo palaimos kaimo žmonių darbams ir gyvenimui.
O visą Aukštaitiją švęsti Žolinę sukviečianti šventovė – Krekenavos bazilika. Prie stebuklingojo Marijos su Kūdikiu paveikslo žmonės meldžia malonių, bažnyčia skendi vasaros žieduose.
Kaune Žolinės atlaidai švenčiami Pažaislio ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų (Vytautinėje) bažnyčiose. Dievo Motina Pažaislyje į tikinčiuosius žvelgia iš rožių, lelijų ir tulpių vainiko, o Vytautinę puošia Petro Kalpoko 1921 m. nutapytas paveikslas „Vytauto Didžiojo padėka Švč. Mergelei Marijai po Vorsklos mūšio“, kuriame pavaizduota scena, susijusi su šios šventovės pastatymo legenda.
Pakaunės žmonės į atlaidus skubės Pažėruose, Jadagoniuose, Pakuonyje, Vandžiogaloje, o visoje Lietuvoje – į savo krašto bažnyčias.
Gėlių žiedai, javų varpos ir žolynų altorėliai
Per Žolinę šventinamos puokštės, kurioms lietuviai skirdavo sakralią prasmę. Į jas senovėje buvo dedama kuo daugiau ir kuo įvairesnių augalų. Tiko viskas: medetkos, mirtos, nasturtos, rugiagėlės, ramunės ir kitos darželio bei laukų gėles, rugiai, avižos ir net daržo bei sodo gėrybės. Šventintos daržovės būdavo padalijamos šeimos nariams, jų duodavo ir gyvuliams, mat buvo tikėta, kad taip bus atbaidomos ligos. Likusi puokštės dalis būdavo išdžiovinama ir visus metus laikoma labai garbingoje vietoje – dažniausiai prie šventųjų paveikslų. Tikėta, kad šventinti žolynai gali apsaugoti namus nuo negandų, tad užėjus perkūnijai jų puokštele pasmilkydavo namus. Kai kuriuose šalies regionuose gyvavo paprotys augalų iš Žolinės puokštės dėti į įkapes.
Šiandien tikinčiųjų rankose dažniausiai mažos darželio gėlių puokštelės, pora rugio ar kviečio varpų, ir tik retame kaime dar pamatysi įrištą alyvinį obuolį, mėtos šakelę.
Tačiau ypatinga Žolinė lietuviškojoje Punsko parapijoje, nustebinanti čia į atlaidus atvažiuojančius Lenkijos pasienio kaimynus iš Lietuvos. Kiekvienas kaimas atneša vieną už kitą gražesnį iš žolynų ir gėlių sukurtą nedidelį altorėlį: Dievo Motina ant žiedų kilimo, apsupta spindulių iš javų varpų; baltų gėlelių ostija su įpintomis geltonomis raidėmis JHS, pakilusi virš meniškai iš šiaudų nupintos aukos taurės; tėviškės nameliai po kviečių auksu spindinčiu kryžiumi, apjuosti žalumynų ir gėlių…
Punskiečiai šias puošmenas vadina derlinių vainikais. Kaimai varžosi, kas gražiau nupins, papuoš, parenka kuo gražesnes varpas ir įdomesnes gėles. Pynėjos iš anksto prisirenka dar nenunokusių varpų: jos švelnesnės ir lankstesniais stiebeliais. Gėlės laikomos be drėgmės vėsiame rūsyje ar kitoje tamsioje patalpoje, kad neprarastų spalvos. Ant paruošto vainikui maketo dėliojamos kompozicijos iš javų, grūdų, sausiukų. Tik prieš šventę altorėliai puošiami gyvomis gėlėmis, o Žolinės dieną pašventinti „sustatomi parodai“ šventoriuje – kiekvienas jų turi kaimo vardą – ir grožimasi šita gamtos dovanų ir žmonių kūrybos įvairove.
Švč. Mergelės Marijos garbinimas, perduodamas iš kartos į kartą, įaugo į tautos papročius, deja, kartais užmirštant, kad ne žolę ar grūdą šloviname, o tą, kuri yra visų Motina, palikusi žemėje amžinos pagarbos žiedus.
Kazys Starkevičius