Kaip išgyventi pieno ūkių savininkams?

Šiandien pieno ūkių savininkų netenkina žalio pieno supirkimo kainos. Žemdirbiai, jų visuomeninės organizacijos ne kartą kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją, kitas dabartinės valdžios institucijas prašydami paramos, kad galėtų išgyventi krizės laikotarpiu ir išlaikyti pieno ūkius, neparduoti karvių.
Deja, jų pagalbos šauksmo neišgirdo nei žemės ūkio ministrė, nei Premjeras. Jie žemdirbius tik ramino pažadais, kad bus gauta parama iš Europos Sąjungos fondų. Tačiau į Lietuvą atvykęs Europos Komisijos žemės ūkio ir žuvininkystės komisaras Philas Hoganas šias viltis išsklaidė. Susitikime su Seimo Kaimo reikalų komiteto nariais pareiškęs, kad iš ES fondų daug paramos Lietuvos pieno sektorius nesitikėtų, pasiūlė paramą pieno gamintojams teikti iš nacionalinio biudžeto.
Praėjusį rudenį, svarstant 2016 metų biudžeto projektą, siūliau numatyti bent 12,6 mln. eurų paramą pieno  ūkių nuostoliams dėl Rusijos embargo iš dalies dengti, tačiau Seimas mano pasiūlymui nepritarė. Todėl nereikia stebėtis, kad žemdirbių kantrybė trūko, ir kovo pabaigoje keli tūkstančiai jų atvažiavo į sostinę parodyti valdžiai, jog jų netenkina dabartinės valdžios požiūris į pieno ūkius užklupusią krizę.
Susidariusios sunkios padėties pieno sektoriuje į gerąją pusę nepakeis ir darbiečių inicijuotas  vadinamasis Pieno įstatymas, jeigu Seime jis ir bus priimtas. Patys žemdirbiai tuo netiki, prognozuoja, kad iš smulkesniųjų pieno gamintojų pienas apskritai nebus superkamas.
Pieno gamintojų gyvenimą apkartina ne vien menkos žalio pieno supirkimo kainos. Ypač daug skundų ateina į Seimą dėl per didelių reikalavimų ES paramai gauti ar dėl jos neišmokėjimo radus nežymių, kartais ne dėl jų kaltės padarytų klaidų. Pavyzdžiui, į mane kreipėsi vienas Kelmės rajono ūkininkas, kuris negavo išmokų už 73 galvijus vien dėl to, kad veterinarijos darbuotojas nelaiku įvedė bandos perkėlimo į kitą vietą datą. Ūkininkė iš Utenos negavo išmokų vien dėl to, kad tikrintojo nuomone mėšlidė prie tvarto, kuriame laikomos tik 5 karvės, nebuvo įrengta pagal europinius standartus, nors aplinkosauginius reikalavimus atitiko. Dėl valstybės tarnautojų biurokratinio požiūrio į gamybinius reikalus, dėl jų neišmanymo nukenčia tūkstančiai mūsų šalies žemdirbių, ypač smulkiųjų, kurie kartais dėl finansinių sunkumų neturi galimybės 100 procentų atitikti europiniams standartus.
Žemės ūkio ministerijos iniciatyva Lietuvoje įvestas privalomas gyvulių svėrimas, kuri turi teisę vykdyti tik VĮ „Šilutės veislininkystė“. Už vieno gyvulio svėrimą ūkininkas turės pakloti po 8 eurus. Atrodo nedaug, bet turint didesnes bandas susidaro nemažos sumos.
Nuo gegužės pirmosios ūkininkai privalės kasmet sudaryti augalų tręšimo planus, pildyti trąšų naudojimo apskaitos žurnalus, to nedarant bus taikomos sankcijos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai smulkmenos, tačiau ūkininkams tai kainuoja ir laiko, ir pinigų.
Šiais metais ūkininkams skirti naudoti žymėtieji degalai apmokestinti akcizu, Žemės ūkio ministerija galėjo dėl to derėtis su EK, bet to nedarė.
Dabartinė Vyriausybė pirmaisiais savo kadencijos metais išgarsino savo priėmtą Gyvulininkystės plėtros programą, pagal kurią buvo numatyta stabilizuoti ir žymiai padidinti gyvulių, ypač karvių skaičių. Praėjus 3 metams  matome atvirkštinę situaciją: gyvulių, ypač karvių,  labai sumažėjo ir mažėja toliau. Dėl ko taip atsitiko? Paprastas reikalas – programa buvo priimta, tačiau jos įgyvendinimui nebuvo skirti asignavimai. To ir reikėjo tikėtis, nes programa neparemta finansais ir lieka popierinė.
Tarptautinėje srityje, užsidarius Rusijos rinkai ir ieškant naujų, taip pat judama vėžlio žingsniu. Su Kinija ryšiai buvo užmegzti praėjusios Seimo kadencijos metu, tačiau šiai jau baigiantis valdančioji dauguma dar nieko konkretaus šioje srityje nenuveikė. Latvija dar praėjusiais metais pradėjo savo pieno produktus eksportuoti į Kiniją, o mes vis trypčiojame vietoje.
Valdantieji daug kalbėjo ir daug vilčių dėjo į kooperaciją, ypač į pradėtos kooperatinės „Pienas LT“ pieninės statybą. Atrodo, ledai buvo pajudėję, statybos ėjo į pabaigą, tačiau jos užbaigimui pritrūkus kelių milijonų eurų valdžia supasavo ir kurį laiką niekaip nerado išeities kaip padėti kooperatyvui, kad įmonė būtų kuo greičiau užbaigta.
Kaip padėti žemdirbiams šiuo kriziniu metu, kad pieno ūkiai nebankrutuotų, nebūtų išparduotos ar išskerstos karvės? Pirmiausia Vyriausybė turėtų įrodyti Briuseliui, kad Lietuva yra buferinė zona pieno produktų eksportui į Rusiją ir labiausiai iš visų ES šalių nukentėjo dėl Rusijos įvesto embargo žemės ūkio, ypač pieno, produktams. Todėl Lietuvai turėtų būti skiriama didžiausia parama. Antra, esu užregistravęs įstatymo projektą dėl Žemės ūkio stabilizavimo fondo sudarymo, kuriame būtų kaupiamos lėšos, reikalingos paremti žemdirbius įvairių krizių metu.
Piktinamės, kad lietuviai apsipirkti važiuoja į Lenkiją, nes ten maisto produktai pigesni, apmokestinti tik 5 procentų PVM mokesčiu. Kas draudžia mums tai padaryti? Dabartinės Vyriausybės programoje tai buvo numatyta, tačiau vykdyti nesiryžtama.
Vienas iš būdų padėti smulkiesiems ūkininkams, laikantiems mažesnes bandas – riboti ES paramą didiesiems žemvaldžiams. Ūkiams, kurių parama siekia daugiau nei 150 tūkst. eurų, galėtų būti mažinama 5 ar 10 procentų, tai leistų sukaupti daugiau lėšų smulkiųjų ir vidutinių ūkių paramai.
Siekiant padėti žemdirbiams, ypač pieno ūkių savininkams išgyventi, būtinos Seimo, Vyriausybės,  Žemės ūkio ministerijos, be abejo, ir pačių žemdirbių, jų visuomeninių organizacijų vieningos pastangos ieškant būdų sunkiuoju metu taupyti, išsiversti su mažesniais resursais, o kartais gal ir pamažinant gamybą, tačiau neprarandant potencialo, kurio prireiks atsiradus naujoms rinkoms.

Kazys Starkevičius